Nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė iš kartos į kartą perduodama, istorinį tęstinumą pagrindžianti poledinės bumbinamosios stintų žvejybos tradicija – taip žvejojo senieji Kuršių nerijos gyventojai kuršininkai, taip žvejoti geba ir nūdienos Neringos žvejai. Tokį sprendimą priėmė Lietuvos nacionalinio kultūros centro suburta ekspertų komisija.

Paraišką pripažinti bumbinimą vertybe pateikė Neringos miesto savivaldybė, kurios vicemeras Narūnas Lendraitis dienraščiui „Vakarų ekspresas“ teigė, jog minėtam žvejų amatui yra iškilusi grėsmė išnykti.

„Todėl ir siekiame, kad bumbinimas, jo tradicija, specifika nenugrimztų praeitin ir būtų oficialiai pripažinta kaip nematerialusis kultūros paveldas. Buvo pateikta filmuota medžiaga, nuotraukos, surinkta informacija. Poledinė bumbinamoji stintų žvejyba yra vienas iš pasyvių ir taikių mažosios žūklės būdų, spendžiamosios žvejybos atmainų. Šį amatą nuo seno puoselėja Kuršių nerijos pamario bendruomenė“, – teigė jis.

Iki pat XX a. pabaigos šiuo būdu žvejota Preiloje, Pervalkoje ir Nidoje. Gamtiniai veiksniai ir įvairios žmogaus veiklos lėmė stintų migracijos pokyčius, tad ši tradicija ėmė nykti – jaunesni žvejai rinkosi lengvesnius žūklės būdus ir priemones, nors bumbinimą visgi išmanė.

Bumbinimas ypatingas savo kompleksiškumu – jame susipina tiek žuvų elgsenos fenomenai, tiek nuo tautosakos elementų neatsiejami senieji kuršininkų žvejybos papročiai, tiek krašto gastronomijos kultūra.

Toks poledinės žūklės procesas galutinai susiformavo apie 1915 m.: į 50 x 50 cm dydžio eketę kartu su tinklais merkiama 4 metrų ilgio eglinė ar pušinė lenta taip, kad virš ledo liktų kliūgis – jos galas, o žvejys, sėdėdamas ant kėdutės, galėtų medinėmis buoželėmis jį bumbinti, kartais ritmingai pritardamas ar pridainuodamas žodžiais „stinta pūkis, stinta pūkis“. Po ledu kilęs bildesys išbaido stintas, o sprukdamos nuo šio garso, papuola tiesiai į tinklus. Baigus procesą, iš eketės pirmiausia traukiama lenta, o tada – laimikis.

Iki pat šių dienų tradicija išlaikė pirminę paskirtį – žvejai bumbinti ant ledo lipa ne tik dėl malonumo, bet ir dėl ekonominių priežasčių. Sakoma – marios ir maitina, ir rengia žveją. Aktualizuoti ir saugoti šią žvejybą padeda Neringoje kasmet rengiama Stintapūkio šventė. Svarbiausia jos dalis yra bumbinamosios žūklės demonstravimas.

Pernai į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą buvo įtraukta ir tradicinių Kuršmarių burvalčių vėtrungių gamyba.