Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Kultūros salos ambasadoriaus Tomo Kriščiūno knygos „Duok man aiškumo“ pristatymas Pervalkoje

 

Liepos 11 d., sekmadienį, 19 val. projekto „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ ambasadorius Tomas Kriščiūnas kurorto gyventojams, poilsiautojams ir svečiams dovanoja savo naujausios knygos „Duok man aiškumo“ pristatymo renginį.

 

Dalijamės ištrauka iš Tomo Kriščiūno kūrybos – 2019 m. išleistos ir bestseleriu tapusios knygos „500 dienų su Saudo Arabijos Princu“ ištrauka.

 

39. Lietuviškos atostogėlės. Tėvas. Sprendimai

 

Dun, dun, dun – anksti ryte prabundu Pervalkoje nuo įkyraus dundėjimo. Namas naujas – greičiausiai koks meistras atvažiavo virtuvės baldų baigti rinkti kaimynams ir jau darbuojasi plaktuku. Nėra ramybės net ir čia.

 

Atvykau Lietuvon iš Bahreino karščių praleisti savo trumpų atostogėlių. Salmanas suteikė tokią privilegiją – kas 6–8 savaites galiu grįžti aplankyti šeimos.

 

Išeinu laukan ir pamatau, kad ne, tai ne meistras. Tai mano 86-erių, jau sunkiai paeinantis tėvas, atsikėlęs anksčiausiai, pasiėmęs savo šiaurietiško vaikščiojimo lazdas dunksi į terasos grindis – vaikščioja nedideliais ratukais ir taip treniruojasi. Lazdos nieko bendra su sportu nebeturi – jos atrama sunkiai judančiam kūnui. Tėvas turi viltį, kad dar pasveiks ir vėl galės normaliai vaikščioti. Žiūrėdamas į tėvą ir į savo sūnų daug permąstau, o svarbiausia – kaip greitai sukasi gyvenimo ratas, kaip reikia nesustoti gyventi. Kol gali. Atrodo, taip neseniai aš pats buvau toks, kaip mano sūnus, o mano tėvas – toks, kaip aš dabar.

 

Šiandien spalio šeštadienis, saulės nėra – ir visa Kuršių nerijos gamta rudeniškai monotoniška bei melancholiška. Man, ką tik grįžusiam savaitei iš dykumos karščio, tai neįtikėtina palaima. Bahreine net ir spalį dieną temperatūra kepina iki 40 °C. Kuršių nerijos medžių lapai jau apkritę, bet vis tiek dar džiugina visomis spalvomis. Tikrų tikriausia Lietuvos vėliava – geltoni, žali ir raudoni lapai šviečia begaliniu grožiu. Turbūt dailininkas Žmuidzinavičius, kurdamas Lietuvos vėliavą, nebuvo nuvykęs prie jūros – kitaip tikrai dar būtų ir mėlyną pridėjęs.

 

Pervalka be dviračio – ne Pervalka. Ryte dviračiu pavežioju septynmetį sūnų ir penkiametę dukrą – vienas ant galo, kitas priekyje.

 

„Aš taip vaikystėje ir paauglystėje paneles vežiodavau“, – pasakoju vaikams, o jie abu skardžiai juokiasi. Net kvatoja.

 

Tada išsiruošiu į Nidą – ten visi susitiksime pavalgyti. Aš atlėksiu su dviračiu, šeimyna – su automobiliu. Pirmas paukščių stebėjimo bokštelis. Kažkas labai protingas ir kruopštus jį sukonstravo – atkreipė dėmesį į detales. Padarytas mažas laiptelis, ant kurio vaikai gali pasilypėti ir pasižiūrėti pro iš vytelių supintą langelį.

 

Pasiskaitau, kokius paukščius galima pamatyti. Krantinis tilvikas, nendrinė lingė, nendrinis žiogelis, gulbė nebylė, kuoduotoji antis, mažasis kiras, mažoji gulbė, didysis ir pilkasis kormoranai, didžioji krakšlė, mažytė ežerinė nendrinukė ir netgi jūrinis erelis!

 

Koncentracija ir susikaupimas! Kai turiu laiko – vedu mokymų apie pardavimus seminarą arba dirbu su vadovais. Išsiaiškinam, kad tik susikaupęs ir susikoncentravęs į tikslą žmogus gali pasiekti norimų rezultatų savo srityje. Esi be proto atakuojamas įvairių įvairiausių dirgiklių – elektroninis paštas, skambučiai, žinutės, pokalbiai, draugai, internetas. Kartais prasminga, bet dažniausia ne. Nori būti profesionalas, geriausias savo srityje? Pasirink kuo siauresnę, net nišinę sritį, kurioje nori tobulėti, ir nesiblaškyk. Koncentruokis. Visko nepadarysi, tik išsibarstysi.

 

Tokios mintys mane apima stebėjimo bokštelyje laukiant paukščių. Išjungiu telefoną, susikaupiu. Kol kas nei matau, nei girdžiu...

 

Po kelių minučių susikaupimo pradedu girdėti mažų mažiausiai 4–5 skirtingus paukščių balsus. Tolumoje matau antis, praskrenda nendrinukės, žuvį gaudo kirai. Visi jie čia buvo ir yra, o kad pamatyčiau ir išgirsčiau, reikėjo susikoncentruoti. Tas pats ir gyvenime, darbe, moksle – viskas, ko reikia, yra čia, šalia. Tik ar gali pamatyti?

 

Gaila, kad tėvas sunkiai eina – važiuotume dviračiais kartu. Toks jis buvo dviratininkas – iš kaimo į miestelį su dviračiu sulakstydavo net kelis kartus – į darbą, namo, į parduotuvę ledų „Trys kapeikos“ arba „Diušės“ limonado. O dabar... vos paeina su dviem lazdomis...

 

Ar gali taip būti, kad žmogus taip nė karto ir nepavažiuos dviračiu šiuo nuostabiu maršrutu – Pervalka–Preila–Nida. Arba Pervalka–Juodkrantė? Deja, bet gali... Man ši skaudžiai matoma senatvės kančia yra dar vienas priminimas – imk iš gyvenimo viską, ką gali. Dabar. Dėkok už kiekvieną dieną. Gyvenk įdomų gyvenimą.

 

Žmonės dažnai aukojasi patys nežinodami kam – darbui, tėvams, vaikams, moterys vyrams, vyrai moterims, o negyvena savo gyvenimo. Jis greitai praeina. Dar nori gyventi, bet nebėra sveikatos. O kodėl negali būti viskas savo vietose? Be aukos? Tiesiog gyventi taip, kad visi turėtų savo vietą ir laiką. Kaip arabiškoje šeimoje – nėra jokių atskirų šeimos vienetų.

 

Ne visi gali keliauti ir važinėti kada panorėję, bet to nebūtinai reikia, norint gyventi įdomų gyvenimą. Yra gausybė kitų įdomių veiklų – skaitymas, rašymas, kalbų mokymasis, studijos, sportas, augalininkystė, sodininkystė ir, žinoma, – savanorystė.

 

Kiek daug mums nuo pat vaikystės prigrūda šlamšto į galvas: to negalima, tas nepriimtina, turi daryti taip, o ką žmonės pasakys... Prisipažinsiu – ir mane taip pat, kai kurios normos, o tiksliau – ribojimai, persekiojo labai ilgai. Paradoksas, bet bankrotas bei tėvo senatvė ir liga davė dovaną – atvėrė akis dar labiau vertinti gyvenimą.

 

Skatinu mąstyti ir gyventi laisvai, įdomiai, bet pirmiausia stengiuosi apsisaugoti nuo kvailų sprendimų. Bloga darosi, nuo dabartinių „guru“, kurie patys nieko neišbandę ir nerizikavę gyvenime aiškina – mesti darbus, rizikuoti, siekti savo svajonės.

 

Stebiuosi, kad dabar pilna straipsnių, kaip kažkas metė „gerai apmokamą darbą“ ir pradėjo savo verslą. Atvirai pasakius, arba tas darbas ne taip jau „gerai“ ir buvo apmokamas, arba persiskaitė žmonės tokių straipsnių. Po sunkaus bankroto mano misija – atkalbėti kiek galima daugiau žmonių nuo tokių nesąmonių. Kelis jau pavyko. Siūlau pirmiausia pabandyti papildomą darbą, išlaikant savo esamą darbą. Užsiimti ir užsidirbti iš savo hobio. O tada jau nuspręsi – mesti darbą ar ne. Galimybių labai daug, tik viena iš išmoktų pamokų – jei gali, iš nieko nesiskolink pinigų. Ir niekada nerizikuok savo ir savo šeimos turtu. Verslas kaip kazino – gali įdėti tiek, kad praradęs išgyventum.

 

Na va – aš jau Preiloje. Ties „Sabonio“ nameliais sutinku pirmą gyvūną. Lapė zuja aplink namelius ir perbėga kelią. Visiškai neskuba bėgti tolyn – stebi žmogų iš kitos kelio pusės. Gražu. Kuo ne mažasis princas ir lapė? Preilos gale – vokiečio namas. Jau gal dešimt metų, kai jį pamatęs pasisveikinu. Neseniai mačiau skelbimą, kad pardavinėja. Vokiečio nematyti, tad pakalbinu ką tik dviračiu atvykusią paštininkę:

 

„Ar dar gyvena čia vokietis? Gal jau išsikraustė?“ – šūkteliu.

 

Sena moteris manęs negirdi. Pagal arabų išmintį – jei negirdi, tai ir nereikia. Važiuoju tolyn, į Bulvikio įlanką. Nenaudėlis aš – per greit įlekiu barškančiu dviračiu ir išgąsdinu keturias gulbes. Šios gražiai nuplasnoja tolyn – dar spėju ir nufotografuoti. Galvoje daug minčių – pakylu ir į čia esantį paukščių stebėjimo namelį. Rašau. Rašau viską, ką apmąsčiau šios, kol kas dar labai trumpos kelionės į Lietuvą metu.

 

Kai keliuosi iš Klaipėdos į Kuršių neriją apima lygiai toks pats jausmas kaip ir vaikystėje. Tai ne persikėlimas į kitą krantą. Tai persikėlimas į kitą pasaulį. Ramų, tylų, paslaptingą, o kartu be galo gražų ir romantišką. Persikėlimas į vaikystę. Tik išlipus į kitą marių pusę apima laisvės jausmas. Ypač Pervalkoje. Atrodo, kad šiame žvejų kaimelyje žmonės gyvena kaip prieš šimtą metų. Beveik niekas nerakina durų, dviračių. Kėdes, stalus ir kepsnines neužrakintus palieka lauke. Lygiai tą patį girdžiu ir Bahreino Karalystėje – tik prasidėjus masiniam žmonių persikėlimui, modernėjant pasauliui ir visuomenei arabai pradėjo rakinti duris. Savo pasakojimą apie Lietuvą, tiek arabams, tiek kitiems užsieniečiams dažniausiai pradedu nuo Kuršių nerijos - apkeliavęs vos ne visą pasaulį, galiu drąsiai patvirtinti, kad tai išskirtinė vieta.

 

Nuo Bulvikio įlankos dviračiu nusprendžiu kirsti mišką ir išvažiuoti į dviračių keliuką. Nuklydau prie senojo, nebeveikiančio oro uosto. Skaičiau, kad buvo planų jį atgaivinti, bet, atrodo, taip viskas ir liko. Gal taip būtų patogiau vokiečių turistams, bet kaip į tokį oro uostą reaguotų lapė ir gulbės?

 

Vakare tėvas paprašo palydėti iki suoliuko – nori pažiūrėti į marias. O ryte vėl tas pats – dun, dun, dun. Kaip nenumaldomai sukasi kartų ratas, kaip neatidėliojant reikia gyventi gyvenimą.

 

 Ar galėtum bent kelias dienas per atostogas praleisti su tėvais?

 

 

 

 

 

PASIDALINKITE RENGINIŲ NERINGOJE INFORMACIJA


Praneškite apie savo projektus ir iniciatyvas, organizuojamas Neringoje 2021 m.
 
Renginių Neringoje informacija