Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Rasos, Joninės arba Kupolinės

 

Birželio pabaigoje, saulės grąžos metu, kai naktys būna trumpiausios, o gamta klesti, auga, nuo seno švenčiama Rasos šventė arba Kupolinės bei Joninės. „Kultūros saloje Neringoje“ šį šventė visuomet ypatinga. Tradiciškai ją lydi kupoliavimas Tylos slėnyje Nidoje bei Joninių koncertas pievoje prie Nidos uosto, laužai ir vainikų plukdymas Kuršių mariose. Dalijamės Audronės Buržinskienės, Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ folkloro ansamblio „Giedružė“ vadovės, surinktomis ypatingomis Joninių šventės tradicijomis.  

 

„Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrąžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas – visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą“, – yra sakęs Vydūnas.

 

Pasak „Giedružės“ vadovės Audronės Buržinskienės, Rasa senojoje mūsų kultūroje – tai esminė gyvybės apraiška. „Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turi nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas tampa skaistesnis. Naktį pievose braukoma marška ir surenkama rasa, kuri naudoja gydymui“, – sakė A. Buržinskienė.

 

Žolynai, anot pašnekovės, šiuo metu turi daugiausia gyvybinės jėgos, o vaistažolės – gydomųjų savybių. Švenčių išvakarėse merginos eina rinkti žolynų – kupoliauti. Todėl kai kur šventė buvo vadinama Kupolėmis. Kupolėmis vadintos ramunės, jonažolės, mėlynai ir geltonai žydintys žolynai ir kt. Kupėti – tai gerai augti, virsti iš dirvos.

 

Kupolė – šakota kartis, įkasama šventvietės viduryje. Rytų Lietuvoje pasakojama, jog tai – stebuklingas augalas su trimis šakomis, kurių viena žydi kaip saulė, kita – kaip mėnulis, trečia – kaip žvaigždė. „Norinčios ištekėti merginos žaidžia tokį žaidimą: atsistojusios nugara į kupolę, meta per galvą vainikėlį. Per kiek metimų vainikėlis užsikabina, per tiek metų ištekės“, – pasakoja A. Buržinskienė.

 

Prūsijos lietuviai gėlėmis apvainikuodavo ilgą kartį – kupolę, ją puošdavo margais plėvesuojančiais kaspinais. Kupolę pastatydavo kaimo gale, netoli rugių. Dilgėlių ir šermukšnių šakelėmis, nubaidančiomis raganas, apkaišydavo namus.

 

Pasak folkloro ansamblio vadovės, Rasa – tai vainikų pynimo šventė. Apeiginius vainikus iš kupolių pinasi merginos ir jais dabinasi galvas, puošia namus, duris, vartus. Ąžuolo vainikais puošiami vyrai. Naktį einama vainikų plukdyti – pritaisomos žvakelės ir leidžiama vandenin. Vainikai, kaip ir kupolė, vieni svarbiausių Rasos šventės simbolių.

 

„Vainikas, būdamas apskritimo formos, laikomas saulės ženklu. Jo vaizdinė simboline raiška padeda palaikyti vidinę tvarką, jis tampa tam tikra apsauga, – simbolių reikšmes atskleidžia pašnekovė. – Jis – jaunų merginų atributas, nes kaip ir ypatingas Joninių laikas, merginos yra atsidūrusios pereinamojoje situacijoje: jau išaugusios iš vaiko amžiaus, bet dar netapusios subrendusiomis moterimis. Taigi mergaitėms Kupolė – dar ir vainikų pynimo diena.“ 

 

Kad Joninių vainikai įgautų ypatingą maginę prasmę, įspėtų ateitį, jie pinami ypatingu būdu: nepratariant nė žodžio, be siūlo, iš tam tikrų gėlių rūšių, spalvų skaičiaus, perėjus tam tikrą laukų skaičių. „Plačiausiai paplitęs tikėjimas, kad Joninių vidurnaktį reikia septynių kaimų laukuose susirinkti gėlių, tokių žolynų vainikas lemia pranašingus sapnus“, – sako A. Buržinskienė ir priduria, jog vainikas, kaip ir kiekvienas simbolis, yra nevienaprasmis. Vainikas – be pradžios ir be pabaigos, todėl jis yra ir amžinumo, nuolatinio pasikartojimo simbolis.

 

Joninės pamario krašte

 

Pamaryje žvejai iškilmingai švęsdavo Jonines. Į šventę kviesdavosi visus kaimynus, nežiūrint – žvejai jie ar ne. Iš rastų padarydavo didelės gubos formos laužą, kuris kraunamas senoje valtyje arba ant tam skirto plausto: rąstus gerai įsmaluodavo, apraišiodavo sausomis nendrėmis. Žvejai sėdėdavo ant kranto, o laužus degindavo ant vandens. Atsinešdavo žvejiškų valgių, dainuodavo dainas, linksmindavosi visą naktį. Ta proga išsikepdavo ir išvirdavo daug žuvies ir visus susirinkusius vaišindavo. Kartais šventės metu būdavo organizuojamos laivų, dorių varžybos. Laužą degdavo pats seniausias žvejas. (Irenos Nakienės asmeninis rankraštynas)

 

Per Jonines kai kurie  žvejai prie savo namų iškleldavo smalines bačkas, kuriose laikoma smala, tinklus. Kurdavo laužus ir degindavo senus laivus, tinklus. Tas smalines iškeldavo ant aukšto stiebo, vakare, po saulės nusileidimo, uždegdavo. Vadinasi, raganas kūreno.

 

Drevernos žvejai Joninių išvakarėse valtį pastatydavo ant keturių kuolų, ištepdavo smala, (burės būdavo iškeltos, iš šonų statinės su smala). Vakare prie valties prisiirdavo seniausias žvejas ir uždegdavo. Šventė baigdavosi, kai valtis sudegdavo. (A. Petruškevičiaus asmeninis rankraštynas)

 

Nuotr. autorius Vytautas Petrikas

 

 

 

PASIDALINKITE RENGINIŲ NERINGOJE INFORMACIJA


Praneškite apie savo projektus ir iniciatyvas, organizuojamas Neringoje 2021 m.
 
Renginių Neringoje informacija