Pasaulinės Žemės dienos proga kalbame apie miškus, norėdami rasti atsakymą į nuolat girdimą klausimą: kodėl kertami Kuršių nerijos miškai?

„Miškas visais laikais buvo kertamas, valomas nuo sausų nudžiūvusių kalnapušių, tačiau nedideliais plotais. Dabar gi kinta kirtimų mastas, apimtys ir tai savotiškai šokiruoja“, – neslepia keturis dešimtmečius Nidos girininko pareigas ėjęs Gediminas Dikšas.

Kokią praktiką Lietuva perėmė iš vokiškosios miškininkystės mokyklos? Kokie sovietmečio miškotvarkos planai Kuršių nerijoje nustebino net ir istorikus? Kaip požiūrį į Neringos miškininkystę pakeitė landšaftinio draustinio statuso suteikimas? Galiausiai kokie valstybiniai miškininkystės prioritetai šiandien ir kokia kalninės pušies, išgelbėjusios neriją nuo užpustymo, ateitis?

Thomo Manno namelyje svečiuojasi Nidos girininkas Gediminas Dikšas ir jo dukra, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės pavaduotoja Lina Dikšaitė, kuri be vadybinio darbo daugelį metų kaupia itin vertingą medžiagą apie miškininkystę Neringoje. Juos kalbina žurnalistė, Neringos kultūros almanacho „Dorė“ sudarytoja ir redaktorė Raimonda Ravaitytė-Meyer.