Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Bumbinimo ant Kuršmarių ledo ypatumai

Dabar jau reta tikimybė yra žiemą svečiuojantis Kuršių nerijoje išgirsti nuo plačiųjų marių aidu atsimušantį ir su niekuo nesupainiojamą bumbinimo garsą. Visame pusiasalyje belikę tik apie 20 vietinių, turinčių specifinę poledinės stintų žūklės bumbinant įrangą.

 

Vienas iš jų – kuršininkės sūnus, Nidoje gimęs ir augęs Zigfridas Kairys, kurį bičiuliai Sigiu vadina. Prieš išeidamas į žūklę, jis būtinai susipyksta su žmona. Kad sėkmė lydėtų. Toks prietaras.

 

Kartu su kraštiečiu, žveju Vincu Chlebavičiumi jis sutiko vieną rytą pademonstruoti visą stintų žvejybos bumbinant procesą. Iš pažiūros – labai paprastą, tačiau įsigilinus atsiveria šimtmečius tobulintos ir iš kartos į kartą perduodamos meistrystės, nematomų detalių klodai. Tai, kas kopininkams yra įaugę į kraują, stebėtojui iš žemyno dvelkia egzotiška senove ir atrodo kaip tikra magija.

 

Ypatingi padargai

 

1919 m. Nidoje gimusios kuršininkės Marijos ir tuoj po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m., į Neringą iš Aukštaitijos dirbti meteorologu atvykusio Alfonso Kairių šeimoje 1957 m. gimęs Z. Kairys yra vienas iš tų žvejų, kurį poledinė bumbinamoji stintų žvejyba lydi nuo vaikystės. Šio ypatingo ir neseniai nematerialaus kultūros paveldo vertybe pripažinto žūklės būdo Sigis išmoko iš vietinių.

 

„Nuo dešimties metų po pamokų žiemą eidavau ant ledo padėti žvejams surinkti stintas, partempti roges. Dabar bumbina vienas kitas, o tada visos marios skambėdavo nuo to kalimo. Skaičiuoti reikėtų rogėmis, kurias tempdavo dviese ar trise. Nidoje buvo 9 rogės, Preiloje – 6, Pervalkoje – 3, o Juodkrantėje – 8. Seniau jas tempdavo per ledą šiltai apkloti arkliai, vėliau – traktoriai, o dabar naudojame modernias sniegroges, kurias „buranais“ vadiname. Pats žvejybos būdas toks ir išliko senovinis, kaip kuršiai žūklavo“, – žvelgdamas į lyg cukraus pudra apibarstytą Parnidžio kopą pasakojo žvejas.

 

Iš jo kolegų galima išgirsti, esą bumbinant stintas gaudyti pradėta dar IX a., tik vietoje ilgos lentos į eketę storą kartį įstatydavo bei per ją kuokomis daužydavo. Iš istorinių šaltinių mes žinome, jog bumbinta dar Vokiečių ordino laikais. XVI a. pr. šį metodą uždraudė kaip laukinį, nes po ledu skleidžiamas garsas baido žuvis, šios „puola į paniką“, blaškosi. Taigi stintos nėra viliojamos, kaip kartais bandoma aiškinti.

 

Prie sniegrogių prikabinamos didelės, iš metalo ir lentų pagamintos specialios žvejų rogės, kurių šonuose iš visų pusių styro keturios kartys, pasibaigiančios dvišakiu. Jas vadina rungais.

 

„Burėms čia pritvirtinti. Kai žvejys bumbina, už jo nugaros stovi rogės, o ant tų karčių ištempiama burė, kuri apsaugo nuo atšiauraus vėjo“, – paaiškino Z. Kairys. Sukrauta ir kita tik bumbinimui skirta, keista įranga.

 

„Naudosime du medvilninius tinklaičius su 16 mm akimis. Abu – po 18 metrų ilgio.

 

Yra metaliniai žiedai, kurie tarnauja kaip pasvarai. Seniau rinkdavo ir prie tinklaičio rišdavo plokščius akmenukus iš pajūrio. Dar yra 11 metrų ilgio, žmogaus rankos storio kartis, pagaminta iš kalnapušių kamienų. Sujungiamos trys dalys: dabar naudojame metalinius vamzdžius, o anksčiau viela apvyniodavo. Guli ir 8 metrų ilgio eglinė bumbinimo lenta, kuri gali būti ir pušinė. Jos gale – toks skersinis, vadinamas kliūgiu ir gaminamas iš obels, kriaušės, uosio. Kiti ąžuolą naudoja, nes turi būti kietas medis, bet ąžuolas – labai skalus. Man nuo daužymo pirmą dieną jau suskilo, tad renkuosi kitą medieną“, - smulkias detales atskleidė Z. Kairys.

 

Bene žaviausias atributas – dvi medinės ir į bulvių grūstuves panašios kuokos. Sigis jas vadino „kalatuškėmis“ (nuo rusiško žodžio, reiškiančio plakiklį), kiti žvejai – bumbalais, plaktukais, kalukais, kuoliukais, mušekliais. Vienas jų – stambesnis, kitas – mažesnis, nors naudojami ir vienodo dydžio bumbalai.

 

Šalia jų gulėjo ir grėsmingai atrodantis, ilgakotis bei pusmetrį siekiančiais, siaurais ašmenimis kirvis. Jį vadina ydziku arba yziku. Į žūklę būtinai paimama vadinamoji ledo šiūpelė: kaip semtuvas naudojamas kastuvas lenkta, geležine plokšte, kurioje padaromos apvalios skylės. Dėžės laimikiui – niekuom neypatingos.

 

Pūkis baisusis

 

Tolstantis Nidos krantas, po kojomis purslais trykštantis ir veidą aptaškantis sniegas, akinamai balta pluta pasidengęs ledas, išdidi Parnidžio kopa su gelsvo smėlio lopais ir sniegrogės sustoja. Pusė kilometro nuo kranto. Lengvas vėjelis gainioja debesų tumulus.

 

Nieko nelaukę abu žvejai pradėjo ruošti vietą eketei: kastuvu kruopščiai nuvalė sniegą ir pakaitomis ėmė daužyti ledą ydziku. Darbas – ne iš lengvųjų, tačiau po keliolikos minučių lede ėmė žiojėti kvadratinė skylė. Jos kampuose dar buvo iškirstos pailgos įkartos. Porininkai bendromis pastangomis ištraukė spindinčio ledokšnio kubą ir pastūmė jį šalia eketės.

 

„Kai ji užsitrauks ledu, kiti žinos, kad čia buvo eketė ir galima įlūžti“, – trumpai paaiškino V. Chlebavičius ir ramiai, palikdamas guminių batų žymes, nupėdino prie karties, kurią sujungė dalimis. Sigis ruošė tinklaičius. Atnešus kartį prasidėjo atsakingas darbas – tinklaičių nuleidimas po ledu.

 

„Užkabini vieną galą ir kiši 9 tinklaičio metrus. Tada šone – likusius 9 metrus. Tokiu būdu visi 18 metrų po vandeniu išsiskleidžia puslankiu. Tą patį padarysime ir kitame eketės šone. Galima kišti tinklaitį ir per vidurį, o šalia eketės iškirsti dar dvi, kurios vadinamos brakais. Tad bumbinant daugiausiai naudojami 5 tinklai. Mes nuleisime du. Ot, negerai!“ – prunkšteli Z. Kairys, nes giliai pakištos ir ištrauktos karties gale išvydo dumblą. „Išjudinom dugną ir pūkiai suplauks“, – paaiškino jis.

 

Pūkis – tai ešerinių šeimos, iki 15 cm ilgio užauganti žuvis pūgžlys, kuris turi pelekus su labai aštriais (ypač – nugaroje) spinduliais. Dėl šios priežasties tokį laimikį labai sunku išimti iš tinklo, jis plyšta. Žvejai atskleidė, jog apie pūkių tuntą tinkle išduoda ir eketėje plūduriuojanti tinklaičio plūdė: ji ima lėtai grimzti. Kai užplaukia stintos, plūdė trūkčioja.

 

„Gali per penkias minutes visą būrį pūkių ištraukti, net 60 kg. Badosi jie, tikras vargas iš tinklo ištraukti. Bet supjaustytą pūkį, kaip masalą, mėgsta stintos, vėgėlės. Mes paliekame ant ledo lapėms ir varnoms“, – pasakojo V. Chlebavičius. Sovietiniais laikais už kilogramą pūkių žuvų supirkimo punkte mokėdavo 4 kapeikas, už stintų kilogramą – triskart daugiau.

 

Nesunku suprasti, jog magiškieji žodžiai „stinta-pūki“ ir reiškia dviejų žuvelių pavadinimus. Be kita ko, ūkininkavę bei turtingesni rytinio marių kranto gyventojai senovėje kopininkus pašiepiančiai vadindavo „pūkiu skrandei“: suprask, nuolat neprivalgę, mažais, kaip pūgžlių, skrandžiais kuršininkai.

 

Laikosi prietarų

 

Žvejai atsargiai į švarią eketę nuleido eglinę lentą ir paaiškino, jog ši, kaip ir kartis, visada turinti būti švari, be sniego. Atsisėdęs ant dėžės dugno (kiti žvejai atsiveža savo kėdutes) Sigis pradeda daryti tai, ko neišvysi niekur kitur pasaulyje. Į stipriąją ranką pasiėmęs didįjį bumbalą, į kitą – mažesnįjį, nidiškis ima ritmingai daužyti į lentos skersinį kliūgį. Pasirodo, tai daryti reikia su išmanymu ir taisyklingai bumbinti iš karto nepavyks.

 

Žvejas parodo, kaip bumbina naujokai ir kaip – patyrę. Abiem atvejais vienas bumbalas laikomas prie pat kliūgio, vos pakeltas, o kitu (šiuo atveju – didžiuoju) yra užsimojama plačiai, iš peties. Nepatyrusios rankos vieną kartą daužia didžiuoju kaluku ir dukart mažuoju. „Tuk, tuk-tuk... Tuk, tuk-tuk...“ Įgudęs jau moka sukurti tą rimtą, kuris skamba dainelėje apie stintą ir pūkį: „Tuk, tuk-tuk-tuk, tuk, tuk-tuk-tuk, tuk-tuk, tuk-tuk, tuk, tuk-tuk-tuk...“ Pirmuosius smūgius reikia atlikti stipriai: tuomet nuo atatrankos į kliūgį mažasis bumbalas pats atšoka. Taip mažiau pavargstama.

 

„Apie penkiolika minučių pabumbini ir žiūri. Dar pabumbini ir trauki tinklus. Tada keliauji kirsti kitą eketę. Būna rytinis ir vakarinis kibimai. Išeini švintant ir grįžti sutemus. Nakčiai galima palikti tinklą eketėje, jei ryški mėnesiena būna. Nuo bumbinimo labai įsiskauda riešai, todėl stengiamasi nepersistengti daužant. Didžiausi kiekiai stintų užeina tuomet, kai būna smarki srovė iš marių į Klaipėdos uosto įplauką. Stintos plūsta didžiuliais būriais. Mano dienos rekordas – 1 tona 200 kg stintų iš keturių ekečių, naudojant po tris tinklaičius“, – pasakojo Z. Kairys.

 

Žvejas akimirksniu įkišo iki riešų rankas į ledinį vandenį, ištraukė jas, gerai vieną į kitą patrynė delnus ir ėmė mosikuoti rankomis į šonus, tarsi daug kartų save apkabindamas ir vėl paleisdamas, mušdamas per pečius delnais.

 

„Taip šildomės: kraujas suplūsta į rankas, kad net gelti pradeda. Juk viską reikia daryti plikomis rankomis, pirštinių nemūvime. Matai, plūdė juda? Užtenka ir vienai stintai į tinklaitį pakliūti. Bet šiemet stintų – labai mažai, nes visą rudenį pūtė pietryčių, rytų vėjai, dėl ko marėse – žemas vandens lygis ir srovė silpna. Jį pakelia vakarų arba pietvakarių vėjas. Jei Kuršmarės užšąla tuomet, kai vandens lygis aukštas, laikosi minusinė temperatūra, tuomet ir stintos eina. Stipri srovė neša maisto pilnus nešmenis. Su trimis tinklaičiais per dieną gali 300–400 kg pagauti“, – pasakojo žvejas.

 

Nudelbęs akis į eketę, jis burbtelėjo, kad reikėjo degtinės į ją šliūkštelėti taip pamaloninant jūrų dievą Neptūną. Paklaustas, ar išties vis dar gajūs kopininkų žvejų bendruomenėje yra prietarai, Sigis plačiai nusišypsojo.

 

„Aš kaskart prieš išeidamas į žūklę susipykstu su žmona. Žinoma, juokais, bet tokia yra tradicija norint sėkmę žvejyboje prisivilioti. Mes traukiame per dantį kolegas, jei jiems visiškai nekimba, ir sakome, jog, matyt, žmoną prieš išeidamas bus pabučiavęs. Tada žvejas skambina žmonai ir susibara telefonu. Ir, atvirkščiai, jei kam labai sekasi, įtariame, jog bus smarkiai žmoną išbaręs“, – linksmai porino nidiškis.

 

Senovėje kuršininkai ir tinklus parako ar laužo dūmuose aprūkydavo, bažnyčios varpo virvutę į tinklą įpindavo, sėkmingo žvejo tinklo gabaliuką atsirėždavo bei prie savojo tinklaičio pririšdavo, sapnus ryte aiškindavo bei imdavosi įvairiausių kitokių magiškų veiksmų, norėdami sėkmę privilioti.

 

Stintų neskrodžia

 

Tolumoje, ant sustingusio Urbo kalno, baltai-raudonai panoramą nuspalvinantis Nidos švyturys tarsi signalizavo, jog atėjo ilgai lauktas momentas. Žvejai spėriai išvilko bumbinimo lentą, padėjo ją ant šono ir ėmė atsargiai plikomis rankomis traukti pirmąjį tinklaitį. Yra! Tarp akių spurdėjo, sidabru žvilgėjo didokos stintos. Oras staiga pakvipo šviežiais agurkais. Iš viso suskaičiavome 24 žuvis, kurių mažiausia siekė 17, o stambiausia – 23 cm. Pūkio – nė vieno.
 

Patenkinti, kad ir simboliniu laimikio kiekiu žvejai ėmė pasakoti, kaip reikia ypatingu būdu išdoroti stintą.

 

„Mes, kopininkai, kitaip darome nei šišioniškiai. Stintai aštriu peiliu nupjaunama galva ir kartu su ja ištraukiami viduriai. Kiti perpjauna pilvą, o mes šone įpjauname pailgą ruoželį, pro kurį išimame plaukiojimo pūslę. Ikrus paliekame. Kepame pagardinę druska, galima juodųjų pipirų pabarstyti. Žuvį apvoliojam rupiuose ruginiuose miltuose, nes tada geriau apskrunda. Iškepta stinta, paėmus ją už uodegos, turi stovėti. Dar labai mėgstame vytinti: tokias stintas reikia sudėti į trijų litrų talpos stiklainį ir uždaryti, kad „nerūdytų“. Tada iki vasaros gardi būna. Labai skani ir rūkyta, marinuota stinta“, – vienas per kitą kalbėjo nidiškiai.

 

Z. Kairys atskleidė ir žuvienės receptą, kuris ir vėl yra išskirtinis, nes į sriubą nededama bulvių: jos valgomos atskirai, jei norima.

 

„Stintoms reikia ištraukti žiaunas, nes šios – karčios, ištraukti pūslę, vidurius. Pasidarome tokį marinatą: į vandenį dedama daug pjaustytų svogūnų, juodųjų pipirų, lauro lapų, truputį gvazdikėlių ir įpilama acto. Stintinė žuvienė turi būti saldžiarūgštė, specifinio skonio“, – tikino jis.

 

Po vieną sumėtę laimikį į dėžę kopininkai dar pridūrė, jog stintas iš tinklų išimti reikia greitai, idant nesuledėtų tarp akių. Dideli žuvies kiekiai yra tiesiog greitai iškratomi. Štai kodėl netinka nailoniniai tinklai, kurie kratant suplyštų.

 

„Stintos eina didžiuliais būriais, todėl iš vienos eketės gali ištraukti net kelis šimtus kilogramų. O paskui – vėl štilis. Plaukdamos į nerštavietes prieš srovę šios žuvys viską pakeliui suėda, net mažąsias stinteles. Per parą stintų būrys nuplaukia apie du kilometrus. Įdomu yra bumbinti ties Pervalkos „buchta“, Žirgų ragu, nes ten – seklios marios. Pakiši tinklus ir pro skaidrų ledą matai, kad daužant į kliūgį stintos pradeda blaškytis į šonus, taip įkliūdamos į tinklaičius“, – paneigdamas teoriją apie stintų viliojimą bumbinant pasakojo Z. Kairys.

 

Pavasarį kopininkai stintų gaudymo estafetę perduos pelkininkams rytiniame marių krante, nes stintos ims plūsti į Nemuno deltos upes – Skirvytę, Pakalnę ir kt. Jose jau stintaujama kitaip: dar vasarą ruošiamos žūklės vietos tam tikrose upių atkarpose išrenkant akmenis, kur bus statomi ilgiausi tinklai bei traukiami patys įspūdingiausi kiekiai laimikio.

 

Atsisveikindami žvejai įteikė maišelį su „bumbintomis“ stintomis bei prasitarė, jog dabar kiek pakilo marių vanduo ir dėl to gali pradėti trūkinėti ledas, o tai – jau pavojingas reiškinys, mat atskilusios lytys neretai įkalina žvejus ir juos reikia gelbėti.

 

„Jei bijai įlūžti, visada įlūši“, – mirktelėjo Sigis ir patikino, jog dar ne kartą eis bumbinti ant ledo. Svarbu, kad tik jo būtų.

 

Zigfridas KAIRYS, žvejas

„Mano dienos rekordas – 1 tona 200 kg stintų iš keturių ekečių, naudojant po tris tinklaičius.“

Pirštinių žvejai nemūvi, o plikas rankas sušildo jas... pamirkę lediniame vandenyje.

„Kiekviena žvejų grandis skirtingai bumbina, nuo kranto gali atskirti, kas žvejoja.“

 

Vincas CHLEBAVIČIUS, žvejas

Stintinė žuvienė – be bulvių ir turi būti saldžiarūgštė, specifinio skonio.

 

„Savaitės ekspresas“

Straipsnio ir nuotraukų autorius – Denisas NIKITENKA 

 

 

PASIDALINKITE RENGINIŲ NERINGOJE INFORMACIJA


Praneškite apie savo projektus ir iniciatyvas, organizuojamas Neringoje 2021 m.
 
Renginių Neringoje informacija